maskatas

2 maskãtas, -ė smob. (2), mãskatas (3^b) 1. kas maskatuodamas ką daro: Iš veido būtų nieko berniokas, tik jau toks maskãtas visur (negražių judesių) Psn. ║ kas eina, puola šen ir ten, išsiblaškėlis: Buvai perdien miške ir parmaskatavai tuščias kaip mãskatas: nė uogelės neparnešei Ds. Ką padaryt gali toks maskãtas: jam bile tik trankytis pakampiais Sv. ║ kas nenustygsta vietoje, juda, kraiposi: Maskãte, turėk galvą – judini ir judini, negaliu šukuoti! Paį. ║ Pšl kas mėgsta vaikščioti, nepasėda, plevėsa: Kur to[ji] maskãtė daba išmaskatavo? Rm. Negalima atsikratyt tų maskačių Pšš. ║ kas paskui visur sekioja: Nuo to maskato tai negalima niekur ir pasikavot Užp. 2. Ssk plepys: To maskãto aš nenoriu ir klausyt Ut. Ji tokia maskatė, nieko daugiau nežino, tik liežuviu loti Pšl. ^ Maskãto prasti ratai: ką tik įsideda, tuojau keliu iškrato (plepys viską tuoj išplepa) Št. 3. Št nerimtas žmogus, pliuškis: Ko tu su tokiuo maskatù užsidedi! Dbk. Močia, kol jauna, tokia maskãtė buvo, duktė mat irgi – ir trupinius močios surinkus Sdb.